Man visad atrodė keista... kaip galima norėti kažką pamatyti kasdien, kaip galima jaustis saugiai kažkieno glėby, kaip galima prarasti laiko nuovoką, kaip galima pamesti galvą, kaip galima iškeisti viską į minutę su kažkuo. Niekada nemaniau, kad taip bus man... Visa tai net keldavo juoką. Pameni, abu iš to juokdavomės? O dabar?
Anksčiau nebuvo kitos vietos, kur aš jausčiausi laiminga, o dabar visiškai šaltai žiūrėjau pro langą. Gal todėl, kad laiminga dabar būdavau visur, kur esi tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą