Jei viskas klostosi ne taip, kaip aš norėčiau, dar nereiškia, kad klostosi blogai. Nors, žinoma, man taip atrodo. Tos pakylėtos laimės akimirkos tampa savaime suprantamu reiškiniu ir jų trūkumas verčia manyti, jog kasdienybė - niekam tikusi. Bet gi taip nėra! Ir kaip save tuo įtikinti?
Vienatvė baisus dalykas. Tikrai. Ypač kai ta vienatvė daugiau išgalvota nei tikra. Atrodo, kad visas pasaulis prieš tave, kad visi turi jį/ją ar juos, kad visi laimingi, o va tau - nesiseka.
Nors anksčiau klaikiai nemėgau romantikos ir visų panašių banalybių, laikas mane pakeitė. Jau antrą vakarą mieliau renkuos pasivaikščiojimą nei taxi ir pakėlusi akis į viršų stebiu dangų. Žvaigždės - mano silpnybė. Taip tik ir norisi pasidaryti kavos, pasiimti pledą, susirangyti ant sniego ir... pamiršti, kad pasaulis apskritai egzistuoja. Deje, sveikas protas to neleidžia. Tenka rinktis minkštą lovą ir kvailas mintis prieš miegą.
I wondered if you ever stop to think
'Man, I miss her'
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą