Kad ir kaip nemėgčiau gulėti ir nieko neveikti, kad ir kaip tai mane nervintų, kažkur giliai giliai, tai buvo vienintelis dalykas, kurio troškau. Norėjau minkštos lovos su daugybe maisto, miegojimo bet kokiu paros metu, knygų ir banalių filmų. Žinojau, kad namuose man niekad nepavyktų taip padaryt. Neištverčiau. O čia - visai kas kita. Lyg ir neturiu pasirinkimo. Aukštakulnius, sukneles ir švarkus pakeitė minkštas megztinis ir pačios šilciausios kojinės. Pasižiūrejusi į veidrodį, vis matydavau kažką kitą, bet visai ne save. Tas žmogus atrodė per daug mielas... Tas žmogus per daug svajojo. O man svajoti juk nebereikėjo! Žinojau, kad turiu viską, ko kada nors norėjau...
Ir vistiek, man nedavė ramybės tik viena. Ar tu manęs pasiilgsti taip pat, kaip aš tavęs? Nes aš visur matau tik tai, kaip man čia tavęs trūksta.
